Kalbėkis su sava širdim,
Dažniau kalbėkis,
Ji pasiilgsta atgailos
Tikros ir nuoširdžios,
Tik nesakyki jai: vėliau –
Aš dar suspėsiu...
Taip po randelį
Gaus – širdis kentės, kietės.
Kalbėkis, kol gali,
Kol ji dar klauso,
Juk atsibos jai laukt ilgai
Ir ji užsidarys...
Tad kaipgi gersi tu
Iš to upelio sauso?
O jeigu vartai rojaus
Net ir sapne neatsidarys?
Kalbėkis, jinai laukia,
Padėt tau pasiruošus,
Nenori, kad pražūtum
Gyvenimo kely,
Dar daug švelnių bangelių
Širdelėje mūs ošia,
Kam vienas tokį skausmą
Sau ant kupros keli?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-05 23:58:35
Patiko pabaiga – Kam vienas tokį skausmą / Sau ant kupros keli? Klausyk širdies, pasikliauk ja.
Mintis ne tokia jau ir vienprasmė, galima ir padiskutuoti, kiek širdis pranašesnė už protą. Tik rojaus vartų čia neminėčiau.
Nuoširdus turinys, bet temos vystymas, pateikimas čia pasakojamojo pobūdžio, viskas išreikšta tiesiogiai, teiginiais (todėl ne poezijos skyriuje).
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-05 16:28:40
Manau, kad neužtenka kalbėti tik su širdimi, o reikia dar ir su protu.