Kalbėkis su sava širdim,
Dažniau kalbėkis,
Ji pasiilgsta atgailos
Tikros ir nuoširdžios,
Tik nesakyki jai: vėliau –
Aš dar suspėsiu...
Taip po randelį
Gaus – širdis kentės, kietės.
 
Kalbėkis, kol gali,
Kol ji dar klauso,
Juk atsibos jai laukt ilgai
Ir ji užsidarys...
Tad kaipgi gersi tu
Iš to upelio sauso?
O jeigu vartai rojaus
Net ir sapne neatsidarys?
 
Kalbėkis, jinai laukia,
Padėt tau pasiruošus,
Nenori, kad pražūtum
Gyvenimo kely,
Dar daug švelnių bangelių
Širdelėje mūs ošia,
Kam vienas tokį skausmą
Sau ant kupros keli?