Žemele, aš tavo grumstelis, žinai,
Nors vėjai ir rūstauja, pučia,
Ramybę ir man pagaliau grąžinai,
Taip šviesią kaip vakaras Kūčių.
Padėjai suvokti, kad reikia galėt,
Nors kartais atrodo, jau — viskas...
Pamiršt ir dėl nieko nebesigailėt —
Ne auksas juk ilgesiu tviska...
Žemele, man švelnūs tavieji delnai,
O vėjai tegairina, pučia.
Gyvenimui vėlei mane grąžinai
Širdy — šviesus vakaras Kūčių!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-05 00:16:59
Iš tiesų šviesus :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-04 19:05:42
...ilgesingas ir jaukus...padvelkė šventa namų šiluma...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-04 18:48:50
Labai mielas. Kodėl ne „Žydinčios vyšnios šakelė“ konkursui?
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-04 18:33:18
švelnus, šiltas, viltingas