Žemele, aš tavo grumstelis, žinai,
Nors vėjai ir rūstauja, pučia,
Ramybę ir man pagaliau grąžinai,
Taip šviesią kaip vakaras Kūčių.

Padėjai suvokti, kad reikia galėt,
Nors kartais atrodo, jau — viskas...
Pamiršt ir dėl nieko nebesigailėt —
Ne auksas juk ilgesiu tviska...

Žemele, man švelnūs tavieji delnai,
O vėjai tegairina, pučia.
Gyvenimui vėlei mane grąžinai
Širdy — šviesus vakaras Kūčių!