pasimirko aušra
pirštukus į saulėtekio indą
ir nutapo rausvai
gulbių posparnius paribio linky
aš prieisiu arčiau
kad stipriau tu mane apkabintum
mes lyg kraujo lašai
taip gražiai danguje atsispindim
atsiremsiu tik tiek
kad gaivumą pajusčiau šio ryto
pro vyzdžius taip šviesu
kad pabudini miegančią dieną
gal balti atspindžiai
kad per naktį tiek snaigių prikrito
jos ant tavo plaukų
žysta spindinčiom sniego purienom
ir nubėga staiga
drebulys nušerkšnojusiu tiltu
taip atrodo arti
tiktai tiek
kiek pasiektum per sprindį
tarsi spaustų delnais
per sunku kartais būna prabilti
o galbūt per ilgai
mes kartu danguje atsispindim
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-05 00:33:44
Lyriškiausia lyrika. Super.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-04 19:47:05
..kokie nuostabūs poetiniai vaizdiniai...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-02-04 15:50:16
pasimirko aušra
pirštukus į saulėtekio indą
ir nutapo rausvai
gulbių posparnius paribio linky
Esu sužavėta... :)
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-02-04 15:32:18
Taip jau yra, kad mintis kūrybai diktuoja metų laikas, įvykiai pasaulyje, tai normalu manau. Gražus kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-04 15:26:11
puikiai užuovėjiškai prabilta, daug stiprių emocijų, spalvų, jausmo...dėkui
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2016-02-04 13:14:25
O jeigu taip paduoti ranką veidrodžiui...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-04 11:24:10
Gražūs tie atspindžiai.