pasimirko aušra
pirštukus į saulėtekio indą
ir nutapo rausvai
gulbių posparnius paribio linky
aš prieisiu arčiau
kad stipriau tu mane apkabintum
mes lyg kraujo lašai
taip gražiai danguje atsispindim
 
atsiremsiu tik tiek
kad gaivumą pajusčiau šio ryto
pro vyzdžius taip šviesu
kad pabudini miegančią dieną
gal balti atspindžiai
kad per naktį tiek snaigių prikrito
jos ant tavo plaukų
žysta spindinčiom sniego purienom
 
ir nubėga staiga
drebulys nušerkšnojusiu tiltu
taip atrodo arti
tiktai tiek
kiek pasiektum per sprindį
tarsi spaustų delnais
per sunku kartais būna prabilti
o galbūt per ilgai
mes kartu danguje atsispindim