Pasirodė, kad ne taip liūdna, kaip pradžioje manyta, ne taip nyku kapstytis po pakampes, ieškant  anksčiau parašytų ir užmirštų tekstų. Nemažai surandi tokių, kurie lyg  mano, lyg ne mano. Pasitaiko, kad neretai jie kaip dievo įdėti į saują. Regėjosi, kad knygos pavadinimas sunokęs senokai, ir atrodė, kad neateis noras jį pakeisti. Na, argi ne šaunu stambesniu, masyvesniu raštu nuo jos  viršelio perskaityti Kelionėse po Savęsp?  Nežinojau, ar žemiau jo reikia skliaustelius parašyti dar ir taip: (1939–2019). Esą, girdėkite, kad gimiau anuomet ir todėl švenčiu (+ar būčiau šventęs) aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Taip, toks užrašas gal labiau įprastas, bet knygos pavadinimas pasunkėja ir pateisinti tokį dalyką nelabai išeina. Iš tikrųjų, ką galiu  atsiminti iš  anų  39-ųjų?  Ir štai rankoje netikėtai atsiranda tekstas... Ne visas. Viso iki šiol nesuradęs, betgi nepaisant  to, ogi dėmesio, ponios ir  ponai.
 
    Naujagimio atėjimas į pasaulį nutildė Stefanijos dejones. Skausmas atlėgo. Nusilpusi, išpilta prakaito gulėjo it mirusi užmerktomis akimis ir  klausėsi naujo žmogaus pirmosios kalbos. Po atvangstančių gimdymo skausmų laikas jai darėsi bereikšmis, sakyčiau, negyvas,  išsemtas kūnas nejautė jo tėkmės ir sąmonėje pritemę. Dar nubyrės trupinėlis laiko, kol šviesos spindulėlis prasimuš pro sąmonėje pritvenktą miglą, ir ji paprašys  parodyti  jai naujagimį. Ir niekas nepasakys, kad tai stebuklas. Po širdimi išauginta širdis sutelkė nedidelį gniužulą, apdovanojo jį žiupsneliu energijos ir šit... žmogus. Ji girdi tą  jo kalba ir vis aiškiau suvokia, kad tai jos kūdikis.
    – Kas?  – paklausė Stefanija.  
   Jos balsas silpnas, beveik negirdimas, o keista, kad jį išgirsta  net apykurtės priėmėjos Antolkos (Kukauskienės) ausys.
   – Sūnus gi. Sakiau, kad sūnus.
  Ligonė šypteli. Ant baltų kaip pritvinkusi votis jos lūpų nusišvietė raudonumas. Akių jį neatmerkia, bet jaučia, kad jų vokai  pasidarė lengvesni. Kaip žmogus užmerktomis akimis  mato saulę, jaučia jos šviesą, taip kažkas  panašaus ir čia: ir per vokais   užmerktas akis matė savo pirmagimį ir tyliai jam  šypsojosi...

   Perskaitęs tiek ir neatsiminęs, kieno parašytą tekstą skaitau, paklausiau Poe, pavadinęs ją „poezijos  žiupsneliu“.
   – Iš kur tai,  Poe? – tačiau ji gūžteli petukais. Suprask,  nežino ir todėl geriau paklausti Pro. Tai ji meistrė panašių keverzonių prirašinėti.
   – Iš kur tai, Pro? – Ji gerokai drūtesnė, stipresnė už Poe. Nepasakysi, kad išaugusi į petukus. Tai stipri esybė. Tačiau ir ji gūžteli pečiais.
  – Bene atsiminsi, kiek ko būta. O kad Stefanija tavo motina, manau, kad nereikia sakyti.
  – Tai  manai, kad  aš šį tekstą parašęs?
 
   Taigi gan dažnokai surandi tekstų, kurie lyg tavo, lyg ne tavo. Ir tuomet prisieina kviesti į talką ištikimas bendražyges Poe (poeziją) ir  Pro (prozą). Kalbuosi su jomis visaip: ir  balsu, ir mintimis, ir sapnais. Kalbuosi visur, kur tenka būti, tačiau  dažniausiai erdvėje, kuri atsiveria po  užmerktų akių vokais.
   – Pranuci, o kodėl mums nepaklausius Vandenio, –  išeitį pasufleravo Poe.
   – Jo, jo. Kodėl nepaklausius? – mielai Poe parėmė Pro. – Tai neišsenkantis šaltinis. Tikriausiai, dar ir įpils. Taip sakant, gimtadienio  proga. 
   Juokiėsi jis, juokėsi Poe. Neatsilikau ir aš. Man  jau pakako sveiko proto susiorientuoti ne tik danguje, bet ir būsimojoje knygoje,  atverčiant jos viršelį su pavadinimu
                 
                    Kelionėse po Savęsp
                  (1939 01 29–2019 01 29)
 
 Smagu, kad jos pradžioje, šalia surasto teksto apie savo atėjimą į ši pasaulį, laisva širdimi meilei priglaudžiau ir  eilėraštį „Be rankų, be kranų“.  Ir girdėjau, kaip  mielai,  jautriai prakalbo, atrodytų, pačiais sielai jautriausiais žodžiais. Pats.
 
Gal ne visi pamatę (ar bent žinom), 
kaip vandenynus pakelia mėnulis. 

Ten, Šiaurėje, 
poliarinėje erdvėje, 
stebėjau, regisi, nedidelio žibuko jėgą 
O Die! be rankų, be kranų 
o jūras Arktikos į viršų pakelia 
ir nuplaukia laivai aukščiau uolingų seklumų. 

Laimingų mylių jums, broleliai.  
O atminčiai – stiprybės, 
kad ji išlikusi lig šiol. 
Žaibų neatmenu ten buvus, 
perkūnijų – taip pat. 
Tikiuosi,  laiko bus, 
kada nuo delno, žvelgdamas į tolius, 
laivai atplauks į burną, į žodžius 
ir ūks, panūdę pakalbėti manimi. 
. 
Dabar keliu akis į dangų – 
Vandenis ten, karalius mano 
tąkart į lopšį įsikelt sumanęs, 
paliepęs patarnautojams
įpilti Jo ir man 

Nepagailėdami įpilkite ir jam. 
Tegu ir be manęs 
tarytum prie manęs gyventų, 
matydamas, girdėdamas,
kaip taurės ir bokalai skamba. 

Dėkingas Tau 
kaip tėviškė gimtas Žvaigždyne, 
žinau, kaip taurės, kaip bokalai skamba,
ir šviesą tavo dovanotą į akis 
nešioju ir šiandieną. 
O kai darbymetis užgriuvo delną, 
garbingai prakaituoju į tave. 

2016 m. sausio 21 d.