Man nuoširdžiai patiko, nes čia yra poezijos.

Na taip, saviironijos yra. Bet yra ir kartėlio, tiksliau, savotiško nusispjovimo atspalvis.
 
Siužetas pateikiamas per mokesčius, sąskaitas, bet nemanau, kad čia apimti vien ekonominiai nuostoliai. (Aišku, nuo daug ko priklauso, pavyzdžiui, nuo nusiteikimo, požiūrio, skaitymo greičio, ką perskaitysi.)
 
Taigi, po raidynu ir terminija man matyti tiesiog asmens situacija.
Nevalingai iššoko tematiškai gimininga šiam kūriniui citata: eikš, apkabinsiu, parašysiu tau laišką... tokį tikrą, neelektroninį – taip, rodos, sako Laiškanešys. Tik Pulkininko atveju mintis pakreipta kitu kampu: sava krosnis, savi marškiniai šilčiausi.
Komunalinė saulė, šiluma už pinigus – komunalinės visuomenės pirkimo ir pardavimo santykių „šiluma“.
Dar aiškiau tai galima įvardinti kaip žmonių susvetimėjimo vaizdą. Bet kur – tik paslaugos.
 
Šaunios kalbinės asociacijos. Pavyzdžiui, su aptariamąja asmenybės situacija man iškart siejasi Polkovniku nikto ne pišet (tokia daina).
Arba Gabrieliaus 100 metų vienatvės,  tuo pat metu parodant šv. Gabrielių rojuje.
 
Beje, realusis (kasdieninių aktualijų, kas iškart ir pamatoma) ir meninės išmonės pasauliai susilieja itin natūraliai į naują poetinę realybę.
 
Turinio reziumė: laiškai ir šiluma – skaitmeniniuose koduose. Šitas Pulkininkas be paso – be kodinių duomenų, laisvas.
Esu pats sau pulkininkas savoje teritorijoje. Rojų susikuriu pats.

...linksmai apie labai nelinksmus dalykėlius...