Ražienoj pernykštėje vėjo ragažė
Tik lanksto, brūškuoja, tik laužo, tik trina.
Gal stengiasi greitint pavasario pradžią
Ir spindulius kreipti į švarią lentyną?
Papurto palėpėj voratinklio maršką,
Kad ten nesisuptų senų metų dulkės.
Nugreibt nepavyko. Palangėmis terška
Ir švokščia grėsmingai
Nurengsiu, eik gulkis...
Trobos senos sąsparos gailiai vaitoja —
Kad tik vėtros saujoje stogas neliktų...
Keliautojai vos išsilaiko ant kojų,
Pro siūlę lig kaulų — it būtumei plikas.
Rytoj visas kiemas šakom bus nuklotas,
Ne tom, kur nulinko, tomis, kur nulūžo.
Vargu ar pažinsim ražieną nušluotą —
Iš kur tas galulaukėj riedulio guzas?
Ei, vėjau, valei? Tai reikėjo pabaigti
Ir viską, kas pūpso, iš lauko išnešti.
Ir sušvokštė vėjas
Palauk, bus dar laiko.
Ateisiu, išnešiu, kai būsiu stipresnis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-03 23:22:20
Stipresnio kaip šiandien Kaune jau nereikia :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-03 14:47:27
Gamtos bruzdėjimas, šlamėjimas...
Gražus, gyvas eilėraštis.