Ražienoj pernykštėje vėjo ragažė
Tik lanksto, brūškuoja, tik laužo, tik trina.
Gal stengiasi greitint pavasario pradžią
Ir spindulius kreipti į švarią lentyną?

Papurto palėpėj voratinklio maršką,
Kad ten nesisuptų senų metų dulkės.
Nugreibt nepavyko. Palangėmis terška
Ir švokščia grėsmingai Nurengsiu, eik gulkis...

Trobos senos sąsparos gailiai vaitoja —
Kad tik vėtros saujoje stogas neliktų...
Keliautojai vos išsilaiko ant kojų,
Pro siūlę lig kaulų — it būtumei plikas.

Rytoj visas kiemas šakom bus nuklotas,
Ne tom, kur nulinko, tomis, kur nulūžo.
Vargu ar pažinsim ražieną nušluotą —
Iš kur tas galulaukėj riedulio guzas?

Ei, vėjau, valei? Tai reikėjo pabaigti
Ir viską, kas pūpso, iš lauko išnešti.
Ir sušvokštė vėjas Palauk, bus dar laiko.
Ateisiu, išnešiu, kai būsiu stipresnis.