Šita  knyga mano akims neatrodo  menka. Atsirado ji ne dėl reikalo, kad kas ją skaitytų.  Ot, būta tokio laiko, kai supratau, kad kažką prasmingesnio padaryti negebu. Kita vertus, ir daryti nereikia. Svarbiausia buvo paskaityti kalendorių ir, dar nesulaukus  vidurnakčio, užversti jo lapelį, kad akių šviesoje pasirodytų kitas.
   Knygą irgi pradėjau rašyti kaip dienoraštį – kalendorių, nusitaikydamas į 2019 metus, kurių laukti  reikėję daugiau negu trejų metų. Atrodytų, laiko daug, tačiau  man tuomet  taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei reikės numirti. Nelabai prisiminiau  mirties vaizdus, bet žinojau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regėjosi ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė. Smagu buvo  atsiminti, kad bent  tiek žinau. Ir nebuvo liūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau  nužydėjusi; sekęs po  pavasario laikas augino, brandino javus, o nemenka dalis derliaus jau netgi į aruodus surinkta. Gražu, a?
   Rašyti neskubėjau. Žinojau, kad daug raštų išmėtyta po pakampes ir bute Vilniaus Naujininkuose, ir sodo namelyje Balsiuose. Mano pareiga, pasiknisus po pakampes, pakilnoti  per  netrumpą laiką atsiradusius „raštus“, paskaitinėti, tikintis suradus tinkamesnių savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejinei knygai ir, palaiminus juos gera viltimi,  atiduoti būsimos knygos – kalendoriaus globai. Netrukus po akimis pasitaikė ir „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“, atspausdinta internetinėje svetainėje „Rašyk“. Abejoti neteko. Mielai šį tekstą  ėmiau  į rankas ir ramia  širdimi įkomponavau į jubiliejinės knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo, gal jau  ne man spręsti, tačiau džiaugiuos, kad jis yra, kur yra.

Kasdieniu būti jau įgriso,  
Esą, kas beateitum – 
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi, 
Kad į mane ateiti neužmiršot – 
Kažkas su akmeniu, 
Kažkas su žodeliu medaus. 

Atėjo laikas pasakyti pa var gau 
Ir rodyti į vakarą,
Kai saulė šviečia danguje, 
Prie lango rožės žydi, 
Puošnius žiedus kilnodamos. 

Aš išgiedojau jau save. 
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti 
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa – 
Tačiau  vien tik savim, 
Ar girdite? – tik savimi 
Ir pelenus iš urnos išbarstyti. 
Ir ša!.. kas manote, 
Kad tai kažkas ne taip.
Betgi beprotnamiai ne šiaip sau po pasaulį dairos 
Ir niekuomet nebūna jų per daug. 

Dienorašti, ateik. 
Aš tavimi tikiu 
Ir ta poezijos maža dalim, 
Kurią Poe vardu pavadinau. 
Man gera glausti galvą prie minties, 
Kad nebūtis išnyksta, ten atėjus.
2016-01-12

   Šio darbo nepapeikiau. Perkeldamas  į knygą netgi pagyrūniškai pagalvojau, kad jeigu taip gražiai įsikomponuoja pradžia,
kodėl turėčiau nepatikėti, kad, anot patarlės,  gera  pradžia – pusė darbo. Pusė? Nepaisant, kad bandžiau, tačiau  suprasti viso darbo apimtį man nepavyko. Buvo smagu, kad atsirado Poe, kurią reikėsią aprengti knygos veikėjos apdaru, o atsiradus komentarams, nebuvo sunku  įvardinti dar vieną būsiančią veikėją, būtent Pro (prozą). Tokiame derinyje man neatrodė, kad  poezija ir proza galėtų viena kitai prieštarauti, vieną kitą neigti ar žeminti.
   – Būsime kartu, – pasakiau, vieną ko kito  įkėlęs tris komentarus. – Ir, Dieve, mums  padėk, nepaisant yra tu ar nėra. Tikėjimai  į nebūtus dalykus irgi  turi nemenką dvasine vertę. Ir daug erdvės proto veiklai.
 
Vera Vika, perskaičiusi poezijos tekstą, parašė:
   Užmigo žiema savo baltuose pataluose iki pavasario... 
Kasdienybė – nusibosta, kaip ir triukšmas... Atgauname save tada, kai širdies kertelėje surandame ne tik Niagaros krioklį, bet ir ramią altaną, apsodintą prisiminimų – rožių krūmais... 
Gražių Akimirkų žiemos baltume.

Bebalsė:
  Perskaičiau ir susigraudinau, kažkas užsispaudė, užgulė. 
Turite puikią plunksną, Praneli, kuri vis pabaksnoja į mūsų širdeles, neleidžia joms užsnūsti, suledėti... Jūsų eilės pakelia mus į aukštesnes erdves, virš kasdienybės, į savęs suvokimą. 
   Tik liūdnai man nuskambėjo ir nenoriu sutikti su teiginiu „Aš išgiedojau jau save“. Suprantu, kad pavargote (juk tai taip žmogiška), bet dar pasakyti tikrai turite daug ką – šia nuostabia Poezijos kalba. 
   Aš visada lauksiu ir ieškosiu Jūsų eilių. Ačiū už jas ir kad esate.

Mery Mery irgi:
Visus eilėraščius esu perskaičiusi Jūsų ir galiu pasakyti, kad tai išminties poezija.  Su pagarba.

Aš irgi neiškenčiau ir atsidusau:
 – Lai būna, kaip bus. Sunku pasakyti, kas būtent, tačiau kažkas prasidėjo.

 – Pasigyrė Pranucis, oi pasigyrė, – pasakys ir vienas, ir  kitas, paskaitęs pirmuosius puslapius, o aš patylėsiu, nes iš tiesų manau, kad smagu  būtų tokią knygą kaip pagalvę pasidėti sau po galva ir šyptelėjus tyliai, ramiai dar kartą laimingai pasapnuoti šilinio žmogaus gyvenimą.