Jeigu žodyje  mano girdėtum,
kad  nusiteikęs gyventi prie Ūso balos,
prašau  neužmiršti:
niekur išėjęs nuo jos nebuvau,
net tuomet, kai Kanadoje
ar Argentinoje
kėliau akis į žvaigždynus dangaus,
vis sugrįždavau net vandens atsigerti.
Nei išėjęs,
nei ištremtas
nei — anė ką.
Nedidukė ji, Ūso bala,
ir nelieka kas čia dar galėtų gyventi.
 
 
Šitas kraštas sunkus,
regis, mažam nepakelti,
bet ir skruzdė maža.
Šapas, kurį neša,
neretai daug didesnis už ją.
 
Jeigu kartais skaitysit mane
ir atrodys —
nei Dievo, nei Velnio bijausi,
tai todėl, kad prie Ūso balos,
prie karklų jos prigludęs,
kaip tada, taip dabar
po pasaulį dairausi.
Visos žiemos,
pavasariai, vasaros, rudenys  
Susiėjo į mano akis.
 
Nusileidęs giliai šulinys
saugo atmintį
tartum rūmai valdovų.
Tai, kas buvo — yra,
tai išnykti, ataušti nemoka,
ir iššokus varlė iš balos
prieš  Naujuosius vėl kvarkia.
 
Neprašau. kad  palauktų.
Laikas laukti išseko.
Su varle, su žaliausia
į  gimtinės skudutį
giesmelę pučiu.