Ta beprotiška prieblanda pritrenkia. Norisi garsiai užkaukti,
Žiūrėti nekalto žveriuko akim į koridoriaus kampą,
Ten, kur juoda ir balta susiduria, veidrodžiai dar vis išlaukia,
Siluetams suklupus per mirknį. Ne baimė, nešalta,
Taip būties atspindžiai išrasoję sekunde žėrėti,
Į užuolaidas smigę lyg žuvys į tinklą, suspurda.
Ši tėkmė dabarties ir belieka tyla dovanota tikėti,
Nes šviesos tik lašelis. Jis žvilgsnyje kinta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-13 15:41:49
Kokį grožį suradau. Labai susižavėjau Jūsų kūryba.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-01 23:36:05
Tikra lyrika. Totali tokia. Labai geras eilėraštis.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-01 19:23:35
Žodžiai eilėraštyje srūva tarsi tirpstančio sniego vanduo, tarsi nyki juoduma arba prieblanda. Ji žmogų visados erzina tarsi šunį ir jis nori užkaukti, nes net ir užspeistas į koridoriaus kampą jaučiasi nekaltas (žvėriukas). Tiesa, prieš tai dar jis spėja pažvelgti į veidrodžius, o ten - o, Dieve - nieko nėra. Kas moka fiziką (poetų tokių nedaug), tas žino, kad kur juoda ir balta susiduria - iš tiesų nieko nėra. Kadangi ten visai nieko nėra - tai negali būti nei baimė, nei šaltis, bet jis (autorius?) slepiasi už užuolaidų, todėl per mirksnį (maždaug per sekundę) pavirsta į žuvį, kuri daugiau nieko negali, kaip tik (su)spurdėti. Dabarties belieka tik tyla ir jam (žvejui, autoriui arba lyriniam herojui) belieka (pasi)tikėti tik lašeliu šviesos. Jis jį išgeria, jo žvilgsnis kinta...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-01 15:58:13
...mirksnis kaip amžinybė...patiko...