Ta beprotiška prieblanda pritrenkia. Norisi garsiai užkaukti,
Žiūrėti nekalto žveriuko akim į koridoriaus kampą,
Ten, kur juoda ir balta susiduria, veidrodžiai dar vis išlaukia,
Siluetams suklupus per mirknį. Ne baimė, nešalta,
Taip būties atspindžiai išrasoję sekunde žėrėti,
Į užuolaidas smigę lyg žuvys į tinklą, suspurda.
Ši tėkmė dabarties ir belieka tyla dovanota tikėti,
Nes šviesos tik lašelis. Jis žvilgsnyje kinta...