Kada mes nesuprantame – panyram
Lyg jūros žuvys į tamsiausią gylį.
O ten – tyla... Vėžiai ir sraigės tyli.
Tiktai padangėj kleketuoja kirai.
Bet jų negirdim. Niekad neatsakom.
Mes žuvys esam kurčios ir bebalsės.
Ir slenka dienos, slenka naktys tarsi
Tie dugno gyviai smėlyje palikę taką.
Mes niekada neužsimerkiam. Niekad.
Neturi akys net vokų, blakstienų.
............................................................................
Todėl žinai, kodėl dabar aš vienas –
Juk netgi žuvys naktimis užmiega...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-01 21:46:57
na negali, negali Žvejys nerašyti apie žuvis nei vienos dienos - be jų jis žuvęs...o ir pavadinimas Į save - giliamintiškas: pas vienus pirštai į save lenkti, kas kaldrą į save traukia, kas dūmą ar skystį į save, o Žvejys į save traukia skaitančias žuvis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-01 21:24:07
dvi paskutinės eilutės mane nuliūdino ir kartu pavergė savo subtilumu, jautrumu ir vienišystės dvasia...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-01 13:02:00
...sidabrinis skambesys vienatvėje...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-02-01 12:01:40
Gilūs jausmai savyje ir tyloje...Toks gyvenimas...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-02-01 10:13:57
Ir slenka dienos, slenka naktys tarsi...
Ne užilgo Kovas...
O kiek žinau, Vandenį visada prie žuvų traukia... :)))
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-01 09:12:07
Daug pasakančios eilės. Prijungiu šį kūrinį prie mėgstamiausių
Mes žuvys esam kurčios ir bebalsės.