Kada mes nesuprantame – panyram
Lyg jūros žuvys į tamsiausią gylį.
O ten – tyla... Vėžiai ir sraigės tyli.
Tiktai padangėj kleketuoja kirai.
 
Bet jų negirdim. Niekad neatsakom.
Mes žuvys esam kurčios ir bebalsės.
Ir slenka dienos, slenka naktys tarsi
Tie dugno gyviai smėlyje palikę taką.
 
Mes niekada neužsimerkiam. Niekad.
Neturi akys net vokų, blakstienų.
............................................................................
 
Todėl žinai, kodėl dabar aš vienas –
Juk netgi žuvys naktimis užmiega...