Šaknis trūnijanti vilties rūke
Bet pasiklydusio silueto nepripažįsta
Dužęs tįstantis šerdies rankogalis
Varvėdamas aptaško praeivių abejingumą
Neatėję jausmai nuleidę galvas nesiryžta žengti
Ir priverti išlūžę dejuojantys tavo keliai
Šliaužiantys vienas paskui kitą atsilieka
Nespėdami pavyti tavo tuščio blizgančio indo
Suskeldėję pirštai siekia apkabinti meilę
Kuri negeisdama tavo grobio išlieka tyra
Atidarydama savo aukojančią amžinybę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-01 22:12:32
biški per daug cinamono šitame piragėlyje...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-01 13:29:32
Pabandysiu pažvelgti kitu kampu ir truputį painprovizuoti.
Praeitis nepaleidžia iš neaiškios padėties, bet ir prie dabarties nenorima prisiliesti.
Tačiau, kad ir dužusios svajonės, bet stengiamasi jų nepaleisti.
Tai matydami, aplinkiniai Jus užjaučia.
Praeities sugniuždyti jausmai negali atgauti pusiausvyros.
Nebetikėjimas troškimu sėkme, atveria tuštumą sieloje.
Nors meilė yra varomoji gyvenimo jėga, bet ją iškeliate aukščiau visko, kad išliktų tyra.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-31 23:17:59
Būna, kad netikėčiausi junginiai gerai sueina į visumą, pavyzdžiui, jeigu įsivaizduotume meilės (aukojimo) indą, būtų šerdis, būtų siluetas, besiplaikstančios atplaišos... rankogalį kaip (laikančios indą rankos) tęsinį suprasčiau, bet ne šerdies... ir kaip dužęs tįsta?.. Kol kas neišnarplioju.
Man atrodo, kad stengtasi ir persistengta.