Šaknis trūnijanti vilties rūke
Bet pasiklydusio silueto nepripažįsta
Dužęs tįstantis šerdies rankogalis
Varvėdamas aptaško praeivių abejingumą
Neatėję jausmai nuleidę galvas nesiryžta žengti
Ir priverti išlūžę dejuojantys tavo keliai
Šliaužiantys vienas paskui kitą atsilieka
Nespėdami pavyti tavo tuščio blizgančio indo
Suskeldėję pirštai siekia apkabinti meilę
Kuri negeisdama tavo grobio išlieka tyra
Atidarydama savo aukojančią amžinybę.