Aš daugiau dabar pastebiu. Ne, ne diena prašviesėjus –
Tik iš vyzdžių man išvarva blankūs vienatvės likučiai.
Nes regiu: nėra kalkinio kiauto, nuo kupolo liejas
Žalios šviesos – pirmyn ir atgal... Nesvarbu, kur bebūčiau
Tarsi kryžkelėm eičiau, aplink – šviesoforai, negęsta...
Tačiau eismas sustoja – tereikia nužengti vos žingsnį.
Kaip kadaise, meni, visada juk surasdavau brastą,
Bet bijojau, kad vėl kitame tu krante nepradingtum.
Tegul būna žalià (mums abiems!) ir nereikia bijoti,
Jei tamsu... Mes pajausim spalvas, o kas jaučia – suranda.
...........................................................................................................
Aš žinau, dar – žiema. Dabar – sausis, anksčiau buvo gruodis...
Ir matau, kad tai – laikina, kovas ateis, grįš balandis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-01-29 21:37:22
Kaip visada, kupinas jausmo ir gražus... o žiema laikina, ir pavasaris taip pat...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-29 13:30:14
švelni, jautri lyrika, paliečia širdį
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-29 06:39:40
Daug širdies bei dūšios įdėta į eiles. Gražūs prisiminimai ir viltis.
Vartotojas (-a): lenciūgėlis
Sukurta: 2016-01-29 06:20:49
Žmogui laimė kur paslėpta,-
Nežinai juk niekada.
Prieini kai galą liepto,
Baksteli ji tau lazda...