Aš daugiau dabar pastebiu. Ne, ne diena prašviesėjus –
Tik iš vyzdžių man išvarva blankūs vienatvės likučiai.
Nes regiu: nėra kalkinio kiauto, nuo kupolo liejas
Žalios šviesos – pirmyn ir atgal... Nesvarbu, kur bebūčiau
 
Tarsi kryžkelėm eičiau, aplink – šviesoforai, negęsta...
Tačiau eismas sustoja – tereikia nužengti vos žingsnį.
Kaip kadaise, meni, visada juk surasdavau brastą,
Bet bijojau, kad vėl kitame tu krante nepradingtum.
 
Tegul būna žalià (mums abiems!) ir nereikia bijoti,
Jei tamsu... Mes pajausim spalvas, o kas jaučia – suranda.
...........................................................................................................
 
Aš žinau, dar – žiema. Dabar – sausis, anksčiau buvo gruodis...
Ir matau, kad tai – laikina, kovas ateis, grįš balandis.