Būna taip, kad perskaitai ir niekaip negali išreikšti įspūdžio. Nagi aišku, tik pasakyk, bet įstringa kažkur giliai, ir niekaip.
Gal pradėsiu tuo, kad su elektra skaičiau ankstesnių Jūsų kūrinių. Nors pagrindinę koncepciją galbūt supratau, bet kaskart matyti, kad apie tą patį galima pasakyti vis kitaip. Mėgstami įvaizdžiai, dažniau vartojami atskiri žodžiai sukiojasi įvairiausiomis briaunelėmis, neįmanoma apibrėžti, kad tas ir tas yra tik linksmas, komiškas ar monolitiškai rimtas. Kontekstuose keičiasi).
 
Čia pagrindinis laidas – amžinoji kelionė, kur transporto priemonė svarbi tik vienokiai ar kitokiai minties raiškai. Šįkart ropoja troleibusas apšalusiais langais.
Reikia, rodos, tiek nedaug – tik aukštos įtampos, kibirkšties, bet ji lieka judėjimo ir nuvykimo (kelionės tikslo pasiekimo) iliuzija. Tolimųjų reisų ugnys...
Bengališkąją puotą apšvietus menamomis bengališkosiomis ugnelėmis, viskas tampa lyg puota maro metu (čia gal jau perlenkiau, bet tai turėjo reikšti šalta, vieniša, tuščia). Niekas nešviečia, tamsumos pamažu (abejingai) sklaidosi pačios. Aišku, kad nešildo nė kibirkštėlė.
 
Šaltų žiežirbų puota duodasi viduj, ir (sotus – ne tas žodis) varguolis sau pučia properšą… su viltim (su sava ugnele?) prasikrapštyti langą, taip ir šilčiau.
Linija laidai–langas – viršaus (siekiamybės, varomosios jėgos) ir panosės (bandomų įveikti platumų) kontrastas. Kaip sakoma, neduota danguj, ieškai aplink. (Suprantu, langą subanalinau, jis kur kas gražesnis).
 
Labai graži pabaiga.
Nežiūrint lengvą šypsnį sukėlusio slinkau troleibusu (tas keleivis iškart pasirodė toks atsiskyręs ir savotiškai paplaukęs), eilėraštis nelinksmas. Greičiau liūdnas. Ne tragiškas, bet atviru nervu. O jis kaip tas Speigo gaiva įmirkytas / Gyvybės teptuko galiukas.