Štai loftuose gyveno mano
draugas.
Septynerius metus gražiai
gyveno.
O trisdešimt jau penkeriams
praūžus
Pasimirė vargšelis nuo
tuberkuliozės.
Žinia graudi apskriejo ramų
miestą
(Ji paskutinė pas mane
pasibeldė).
Sukilo miestas tingiai
pasirąžęs
Ir juodu gedulu stogai
pasidengė.
Grabe tylus gulėjo mano
draugas, –
Upeliais ašaros tekėjo
žmonai.
Vaikų mažų jis lyg ir
neturėjo –
Iš graudulio prasmegti man
norėjos.
Ir pamačiau savam veide jo
šypseną –
Jo dantys marmuru spindėjo
miestui
Lyg paskutinis atsisveikinimas
Prieš pradedant gyvenimą
naujausią.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-21 18:24:14
Jeigu šypsena - palikimas, tai vis geriau negu nieko.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-20 22:54:11
Jei marmurinė šypsena lyg palikimas, reiškiantis požiūrį į gyvenimo ironiją, abejingą aplinką (taip supratau), šypsena kaip satyro, tai nereiškia, kad kūrinys satyros žanro. Jausmų skyrius, kur ir perkeltas kūrinys, reiškia eiliuotus pamąstymus.
Bendrai mintis išvesta kūrybiškai.