Štai loftuose gyveno mano 
draugas.
Septynerius metus gražiai
gyveno.
O trisdešimt jau penkeriams
praūžus
Pasimirė vargšelis nuo
tuberkuliozės.

Žinia graudi apskriejo ramų
miestą
(Ji paskutinė pas mane
pasibeldė).
Sukilo miestas tingiai
pasirąžęs
Ir juodu gedulu stogai
pasidengė.

Grabe tylus gulėjo mano
draugas, –
Upeliais ašaros tekėjo
žmonai.
Vaikų mažų jis lyg ir
neturėjo –
Iš graudulio prasmegti man
norėjos.

Ir pamačiau savam veide jo
šypseną –
Jo dantys marmuru spindėjo
miestui
Lyg paskutinis atsisveikinimas
Prieš pradedant gyvenimą
naujausią.