Giedram ryte šerkšnu apšerpetojo pusnys,
Kiekvienas stabaras papuoštas nėriniais.
Pabodo speigu net kūrikams skųstis —
Kai tvoros pokši, kas namo juos leis?
Štai mintys kamino pasiekė patį dangų.
Sustirus varna pūpso ant šakos.
Įraudę kiemsargiai nuo tako sniegą grando.
Žiemužės patalas — nors imk ir apsiklok,
Bet nieks neleidžia snausti lyg barsukui —
Pačiam viduržiemy darbai, darbai, darbai.
Žiūriu į šerkšną net pusny suklupus,
Kol tu taip pat nustebęs suklupai.
Kaip žaižaruoja šimtaspalvis šerkšnas.
Kažin nuo ko — nuo saulės ar jausmų?
Ak, jau ta varna. Jai parūpo karkti,
Nepatikėjus speigo gerumu.
Lyg pasibaidžiusios staiga priblėso spalvos,
O gal tiesiog užslinko debesis.
Tave atminusi regiu ne pusnį baltą,
Šypsausi — buvęs iki šiol esi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-01-18 00:57:08
Lyriškai šįsyk trinktelėjot. :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-01-17 20:20:05
. Ar žiema, ar vasara visada atsigauname tik gamtoje...
Net varnai turime būti dėkingi. :)))
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-01-17 19:02:10
Taigi... Ir mes lyg tos varnos...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-17 12:01:54
Per tą netikėtai įleistą varną palengvėja ir tulpės ramunės languos.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-01-17 06:40:23
Ne vien šerkšnu sugrįžta žiemos, pavasariai – žiedais, medaus kvepėjimu – jaunystės vasaros ar lapų auksu rudenys – sugrįžta viskas praeitim...