Giedram ryte šerkšnu apšerpetojo pusnys,
Kiekvienas stabaras papuoštas nėriniais.
Pabodo speigu net kūrikams skųstis —
Kai tvoros pokši, kas namo juos leis?

Štai mintys kamino pasiekė patį dangų.
Sustirus varna pūpso ant šakos.
Įraudę kiemsargiai nuo tako sniegą grando.
Žiemužės patalas — nors imk ir apsiklok,

Bet nieks neleidžia snausti lyg barsukui —
Pačiam viduržiemy darbai, darbai, darbai.
Žiūriu į šerkšną net pusny suklupus,
Kol tu taip pat nustebęs suklupai.

Kaip žaižaruoja šimtaspalvis šerkšnas.
Kažin nuo ko — nuo saulės ar jausmų?
Ak, jau ta varna. Jai parūpo karkti,
Nepatikėjus speigo gerumu.

Lyg pasibaidžiusios staiga priblėso spalvos,
O gal tiesiog užslinko debesis.
Tave atminusi regiu ne pusnį baltą,
Šypsausi — buvęs iki šiol esi.