Nerimas, perskrodęs šilumą,
Susilieja į trukmės derinį
Ir jų beformis lyties siluetas
Paliečia vyšnių išbalusias akis.
Atšokęs į virpesių šlaitą pajuosta,
Juodulys, nubraukęs šviesos tunelį,
Išnyra laiko pėdoje.
Įkvepiant, būvio pėda
Šiurpuliams suteikia laikiną pavidalą,
Vandens kūną siurbiantys nesudygę jausmai
Išsirita į skirtingas būtybes,
Liečiančios medžių banguojančius plaukus
Nardo žolės spindulio vizijoje...
Sutekant į žmogaus vaizdo būtį,
Siela praregi savo taką ir...
Slysta šešėlių labirinte...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-01-18 00:59:24
Oho. Čia yra apie ką pamąstyti.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-17 12:29:47
Pagrindinė linija eina per susilieja, paliečia, išnyra, išsirita, nardo, suteka...
Vietoj trukmės derinio kaip nors neaiškinant sulieti nerimą ir šilumą į beformį lyties siluetą – ir toliau labiau lieti viską.
Keisti aiškinamąjį suteikia, nereikia kartoti pėda, netgi nebūtina įvardinti, kad siela praregi...
Būtų taisymų, poetinė miniatiūra – už įdomius bandymus su pavidalais.
Skyrybos ženklus pakoregavau savo nuožiūra.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-01-17 12:26:02
Pirmiausia, būtis yra nerimas. Jis viską skrodžia - šilumą, laiką, gamtą. Tai kažkoks efemeriškas, beformis, bekūnis siluetas ar šešėlis. Ir jis - visur...
Manau, kad ši būtis - pavasaris, nes tada atgimsta gamta, jausmai, sukyla nauji pojūčiai, regėjimai. Manau, kad šis eilėraštis apie didįjį Laukimą. Būtis ir yra (kažko) laukimas. Laukiant dažnai būna (ir) neramu. Va taip aš ir perskaičiau...Amen.