Nerimas, perskrodęs šilumą,
Susilieja į trukmės derinį
Ir jų beformis lyties siluetas
Paliečia vyšnių išbalusias akis.
Atšokęs į virpesių šlaitą pajuosta,
Juodulys, nubraukęs šviesos tunelį,
Išnyra laiko pėdoje.
Įkvepiant, būvio pėda
Šiurpuliams suteikia laikiną pavidalą,
Vandens kūną siurbiantys nesudygę jausmai
Išsirita į skirtingas būtybes,
Liečiančios medžių banguojančius plaukus
Nardo žolės spindulio vizijoje...
Sutekant į žmogaus vaizdo būtį,
Siela praregi savo taką ir...
Slysta šešėlių labirinte...