Mes dvi – suaugę sielom, kūnais,
Dalinamės gyvenimu gležnu.
Su tavimi, klastinga pasalūne,
Jau susitaikiau...
Ir tolyn einu.
Einu viena, kad niekas nesuprastų,
Koks vilko kailis guli ant pečių.
Man davė – ir tempiu tą naštą,
Ir nesiskundžiu...
Juk tiek daug turiu!
Vis ieškau kelio, kad tave apeičiau,
Nors visad būsi mano dalele,
Kad sužydėčiau, rankų nenuleisčiau,
Kad nestyročiau
stagaru sniege.
Mes dvi – nematomoji drauge,
Abidvi tikros, teisios – nors tu ką!
Kai vilko kailis ant pečių vėl smaugia,
Tai skausmas primena:
Ir vėl aš tavyje!..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-01-17 19:37:05
Jau viską pasakė komentatoriai, pritariu visiems...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-16 20:23:27
va, radau eilėraštį , kurį noriu įsidėti į savo mėgstamiausius.Išties puikus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-16 16:17:01
Nuostabus kūrinys, paliečiantis širdį.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-01-16 14:26:20
Pritariu abiems komentarams, nes visa tiesa jau pasakyta.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-01-16 12:58:54
...iš gelmės plaukiantis...tikras...poetiškai žavus...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-01-16 11:29:59
Giliaprasmis, kupinas egzistencinės tragikos.