Mes dvi – suaugę sielom, kūnais,
Dalinamės gyvenimu gležnu.
Su tavimi, klastinga pasalūne,
Jau susitaikiau...
                    Ir tolyn einu.
 
Einu viena, kad niekas nesuprastų,
Koks vilko kailis guli ant pečių.
Man davė – ir tempiu tą naštą,
Ir nesiskundžiu...
                   Juk tiek daug turiu!
 
Vis ieškau kelio, kad tave apeičiau,
Nors visad būsi mano dalele,
Kad sužydėčiau, rankų nenuleisčiau,
Kad nestyročiau
                   stagaru sniege.
 
Mes dvi – nematomoji drauge,
Abidvi tikros, teisios – nors tu ką!
Kai vilko kailis ant pečių vėl smaugia,
Tai skausmas primena:
                  Ir vėl aš tavyje!..