Kerpės, atpažįstami paviršiai
sutrupa nuo žvilgsnio.
Faunas kaukši skruzdėlių takeliais
ir genių kalenimas sustingsta,
ir šerdis netvinkčioja,
tik sula midum pasruvus žemėn.
Kerpės ir kamienai medžių...
Šiapus saugojamos formos –
kontūrai dygsniuoti lapuose.

Visa tavo atiduota, kur susisieka sapnai
ir iš nuovargio stiebai sugulę brydėmis,
supintom rugių kasytėmis,
kerpės – atsirišę nimfų kaspinai.
O kamienai – kūnai, numesti virtuoliais,
viskas kinta.
Išragauk granatų sėklas,
apelsininę driadžių duoną,
atpažink pavidalus,
kai skruzdės – pėsčiosios
išmina kitokį labirintą.

Kerpės susiraizgo ir atgal išsitiesia kamienai,
ir prisiminimai lajose įkūrę židinius –
nebijok, kažkur kas tavo – neištrinta.
Ragavai – patapsi chimera ar nimfa,
pastebėjęs savyje kaip slėpinį,
kad puotavome sapnais pasidalindami.

– – –

Vis besipešantys saulės liūtai
tavo buvusias ribas sutraiškys –
rudeniu tik kas nereikalinga išsivaikšto.
Kita, kerpės, atpažįstami paviršiai
kartais sutrupa tiesiog nuo žvilgsnio.