Kur puotaujama sapnais

Kerpės, atpažįstami paviršiai
sutrupa nuo žvilgsnio.
Faunas kaukši skruzdėlių takeliais
ir genių kalenimas sustingsta,
ir šerdis netvinkčioja,
tik sula midum pasruvus žemėn.
Kerpės ir kamienai medžių...
Šiapus saugojamos formos –
kontūrai dygsniuoti lapuose.

Visa tavo atiduota, kur susisieka sapnai
ir iš nuovargio stiebai sugulę brydėmis,
supintom rugių kasytėmis,
kerpės – atsirišę nimfų kaspinai.
O kamienai – kūnai, numesti virtuoliais,
viskas kinta.
Išragauk granatų sėklas,
apelsininę driadžių duoną,
atpažink pavidalus,
kai skruzdės – pėsčiosios
išmina kitokį labirintą.

Kerpės susiraizgo ir atgal išsitiesia kamienai,
ir prisiminimai lajose įkūrę židinius –
nebijok, kažkur kas tavo – neištrinta.
Ragavai – patapsi chimera ar nimfa,
pastebėjęs savyje kaip slėpinį,
kad puotavome sapnais pasidalindami.

– – –

Vis besipešantys saulės liūtai
tavo buvusias ribas sutraiškys –
rudeniu tik kas nereikalinga išsivaikšto.
Kita, kerpės, atpažįstami paviršiai
kartais sutrupa tiesiog nuo žvilgsnio.
jotvingė