Susimąstai! Ateina mintys kvailos,
Kaip tau pabėgt vienam, pabūti nuošaly.
Beprotiškai užkniso vis tiksintis tas laikas
Ir tu jauti, kaip daužosi krūtinėje širdis,
Pabėgti ten, kur nėra laiko,
Nerieda ašaros ir skausmo nejauti,
Ne toks ten vėjas ir paukščiai ne taip gieda,
Blogų minčių, tamsios nakties,
Eini nejausdamas, kad skauda pėdos,
Lietus su siela, taškosi gėriu,
Tad susiraskime visi tą vietą
Savoj širdy ir tarp gerų darbų,
Kad drąsiai tu galėtumei išrėkti!
Tyrai aš myliu – dorai aš gyvenu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2016-01-09 06:59:59
Manau, kad nereikėjo sielos atskirti nuo gėrio (nors ir kableliu!).
Todėl perskaičiau: Lietus su siela taškosi gėriu.
Ir – palengvėjo!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-08 14:55:10
Tad susiraskime visi tą vietą
Savoj širdy ir tarp gerų darbų,
Taip jeigu, kas nors galėtų visus užprogramuoti, kaip robotus, tiktai geriems darbams - būtų gera gyventi pasaulyje. Tada kiekvienas galėtų pasakyti:
Tyrai aš myliu – dorai aš gyvenu.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-07 23:07:03
Pabėgti, išrėkti savo laimę tyrą...
Tik pabaigos dorybė ne visai tai, apie ką pradėta ir kas dėstoma. Nors, aišku, paminėti geri darbai... bet juos galima atlikti ir tiksinčiame laike, nepabėgus niekur... Yra kažkokio minties nenuoseklumo (arba per gilu ir nesuprantu).
Jei baigiama apibendrintai (susiraskime visi tą vietą), reikia pakeisti paskutinių eilučių vienaskaitą.