Vairuojant Autobusą į Pasakų miestą,
vienas
Pakeleivis man porino,
kad neįmanomos istorijos
gali įvykti ne tik Holivude,
ir aš šventai juo pavierijau,
nes negaliu netikėti
mokslą krimtusiu žmogumi,
o be Holivudo Lietuvos televizijoms,
ypač per šventes, būtų riesta.
Ką sakė tas keliaujantis rašto vyras?
Protingai klausia žmogus žaliom
kaip lietus akimis ir meškere,
ką tik nužengęs iš keleivių laukimo menės,
žiūrėdamas pro
langą in dausas
lyg į upės vingį,
tarsi norėtų Renatos paklausti,
kodėl
Kautra išvažiuoti vis tingi?
Ar žinai, kad Pasakų ir Karalių mieste
nuo meilės kasdien girtas Kastytis,
pasipuošęs baltiškais ornamentais
tarsi
Anos Lietuvos Vytis,
nieko nesakęs tautiškam Saugumui,
pardavinėja gintarą Gorkynėje,
o pelną tyliai aukoja tvarkai ir teisingumui.
Jo žmona (netikra) Jūratė Baltiskaja
gyvena Palangos gatvėj, šeši,
nes pragyvenusi su juo dešimt metų,
išsiugdė įprotį gerą:
mėgsta puoštis ir eiti į operą.
Ten ji siurbčioja šampaną,
šlamščia traškučius
ir vaidina nepriklausomą paną.
Ir jos nenupirksi su p(ap)rastais blizgučiais.
Kartą bare prie jos netyčia prisėdo
nusmurgęs, bet žymus dramaturgas
Pletkus Daunas Singhas,
kuris seniai į ją rudas akis galanda,
kad papasakotų naują meilės istoriją –
graudžią, bet teisingą:
žvejys, gaudęs žuvį, banginį ir krabą,
išmintingas ir turtingas,
pamilo paplūdimio merginą su vaiku.
(tarsi pats sau užsisakė grabą),
bet liko apgautas be kelnių ant kranto.
Tiesa, tas vaikas dabar jau tikras vyras
ir jo vardas Perkūnas Aleksyras.
Ir jis, ačiū Dievui, nei gėjus, nei arabas.
Išgirdus šitą seną istoriją,
net sudrebėjo Jūratės dieviškas kūnas.
Ji vėl išplaukė į prisiminimų akvatoriją,
kai apie ją lyg baltas ryklys
jūrų kapitonas suko ratus,
jo vardas buvo, berods, ponas Jonas,
bet kaimynės jį vadino don Žuanu,
nors jis nebuvo musulmonas,
(dėl to fakto Pletkus tikrai nesuklys)
bet, niekšas, turėjo šimtą panų.
Rudenį ji išplaukė su juo į Emiratus,
jis tėvynėj paliko alkanus vaikus
ir žmoną ligotą, kuriai nemokėjo alimentų.
Bet kapitono Jono pačia buvo nepėsčia,
paslaptis atskleista dėka brolių
mentų,
o kai jie grįžo, iškėlė audrą tiesiog čia.
Ir tada jis nenorėjo grįžti į Jūratės pilį,
alų, midų, vyną pas režisierių Šarką vis pylė,
kol sugrįžo iš gastrolių artistė žm-Ona
ir atstatė namuose teisingumą ir tvarką.
Ir kaip tada kaito visos tėvynės medijos,
kai priėdęs drignių sumetė vaikus murzinus
lyg daiktus į... į... į drungną vonią,
tikras gyvatė,
o pats išėjo numirti pas trečiąją ponią.
Ir visai ne pas Jūratę.
Va tokios dabar pas mus
eina komedijos,
baigė savo pasakojimą rašytojas Pletkus
tarsi iš Vikipedijos.
O nuo meilės pasveikęs ir ragus iškeitęs
į dramblio kaulo spalvos ramentus,
Kastytis, vis dar pasipuošęs senais ornamentais,
pardavinėja gintarą Gorkynėje,
bet uždarbį kukliai kiša į kojinę (batą)
duonai kasdieninei ir vaistams nuo nervų.
Gyvena sveikai ir taupiai,
laikosi pasninko ir celibato,
labai vengia barakūdų ir stervų.
Manau, kada nors numirs Palangoj sveikas...
Na, va atvažiavom į Pasakų miestą,
dar spėjo ištarti žavusis Pakeleivis,
pamojo ranka ir nubėgo į troleibusą lyg vaikas.
O aš pagalvojau apie Gintaro kelią
ir kaip greitai žirglioja gyvenimu laikas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-01-10 00:12:03
Dabar suprantu iš kur tie pinigai (honoraras) už eiles. Ir aš pridėčiau, nes likau įamžintas. Gal ne visas, bet meškerė, žalios akys (ale, tikrai tokios ir yra...) ir (svarbiausiai!) protingas klausimas. Negaliu nepagirti, kadangi prastuose eilėraščiuose vienu iš veikėjų (tegul ir antraplaniu) nebūčiau :)))
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-01-07 08:02:04
Galima būtų kapstytis ir užsikapstyti tokioj įvairovėj. Ko čia tik nėra...arba perskaityti ir pamiršti, kaip šventinio šurmulio maratoną... Vis dėl to pabaiga virsta į tąsą - kelio ir minčių.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-06 20:18:59
o, kokia puiki poema...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-06 12:19:41
Kūrinys sudomino plačiomis realybės traktavimo galimybėmis. Mat realybė yra keliamatė, pasirinkimų daug. Į nieką neįsikimbant vienareikšmiškai, girdėti simfonija, jūros mūša, prasidedanti Do-nata, besiliejanti gamos laiptais, vystoma, besitransformuojanti. Ką nors konkretizuoti galima pagal savo klausos diapazoną.
Tad apie šį vedinį konkrečiai iš asmeninių pozicijų.
Man jau pirmam stulpely ausį rėžia apmaudus netikslumas – kodėl neįmanomos istorijos? Visa, kas paminėta, yra įmanoma, o kai kas ir atpažįstama. O ir ši kelionė yra netiesioginė. Tiksliau, ne vien siužetinis pasivažinėjimas ir toliau pasiplepėjimai, o transrealistinė slinktis (keleivis, lydintieji – tik simboliai), tai apibendrintas žvilgsnis bruožams, tendencijoms, bendrybėms iškelti.
(Be to, kokį žinomą siužetą bepaimtume, tarkim, Didįjį Getsbį ar Pasaką apie auksinę žuvelę, galima būtų rasti panašių bendrųjų akcentų).
Pastarasis bruožas reiškia Autoriaus sėkmę – kūrinys nuo asmeninio apsitarnavimo pakylėjamas iki visuotinio. Kaip užsimena Pletkus Daunas, Vikipedijos asas ir bendrų tiesų žinovas, eina komedijos tokios aplink.
Pasirodė netikslus ir staiga išlindęs Pakeleivio apibūdinimas (mokslą krimtusio). Iškart Autobuse juk nesimato. Ir kodėl Jūratė Baltiskaja žmona netikra? Juk gyveno 10 metų, tai šis tas...
Logikos properšos menininką daro dar paslaptingesnį, o interpretacijos iš šalies tampa praktiškai nevaldomos.
Bet nieko, pasakojimo formatas neįpareigoja.
Išlieta sumaniai ir kartu natūraliai. Tai labai gerai.
Susiraizgę tiek įdomių linijų, kad ir neišpainiosiu. Gėjai, arabai, ponas Jonas, dramaturgas (pagalbinis, t. y. specialiųjų poreikių veikėjas), Pasakų miestas... galima būtų daug pasakyti apie tai, bet nenoriu primesti nuomonės.
Tad dėmesio centre vertikalė – Kastyčio likimo linija. Rodomas jausmo žmogus, taurus, verslus. Pabrėžta tvarka ir teisingumas. Manau, Kastytis nepartinis, bet jo slapstymasis nuo tautinio Saugumo reikšmingas. Nesiplečiant, visada aplink trinasi smalsučiai ir bukučiai. O Gorkynė buvus andai kaip laimės pilis, iš ten gintaro duženos...
Per išbandymus Kastytis tampa asketu. Atomazga: meilės nėra. Vien lervos aplink.
Jūratė – visokeriopai turtinga jo palydovė, savotiškai ir ugdytinė. Pavyzdžiui, gyvenimo su Kastyčiu metais išsiugdė įprotį gerą – įdomu, o kuo gerą? Kad susišaukia su (masine) opera? Kartu deivė iš Klaipėdos g. išdidžiai atspari prieš visus.
Būtų registruota Juodkrantėj, būtų dar prasmingiau, bet nieko ir taip.
Prisiklijavęs dramaturgas kaip Kastytis taipogi remiasi teisingais ramsčiais (erzina pagunda nerti į istoriją teisingą). Tai rodo Jūratės pomėgius (ji tuo savotiškai palenkiama, išlaiko dėmesį) – tiesa ir tik tiesa. Ne intertekstualumas, o unikalumas. Tad ne veltui suviliota išplaukia į prisiminimų akvatoriją.
Tačiau visi šie ir kiti personažai gali laisvai susilieti į vieną. Juolab kad tarpusavio ryšiai glaudūs (Kastytis, Jūratė, dramaturgas, prisiminimų kapitonas, režisierius, šalutinės ponios, statistai). Veikiant įvairiems veiksniams pasireiškia įvairios to paties savybės.
Puikus sumanymas sulieti gyvenimo ir scenos vaidinimą, gera pabaiga – atvykus į Pasakų miestą, jau apie jį tiek žinoma. Greit vis dėlto prabėgo ilga ilga kelionė per Laiko marias ir kopas. (Mąsčiau apie tai ir individualiai, todėl kūrinys taip ir patraukė – tarsi minčių sutapimas).
To ir užteks, nuomonės visada geriau įvairios, dargi su mielas ar išjaustas važiuosi toliau.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-01-05 22:12:20
Visa apimantis pasakojimas: keleiviai, neįmanomos istorijos ir netikėti nutikimai. :)
Įdomu, smagu, gerai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-05 21:41:00
Mėgstu žmones neužaušusius - su jumoru.
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2016-01-05 20:12:08
Įdomi pasaka.