Pasakojimas apie jūrų kapitoną, žveją ir Jūratę

Vairuojant Autobusą į Pasakų miestą,
vienas Pakeleivis man porino,
kad neįmanomos istorijos
gali įvykti ne tik Holivude,
ir aš šventai juo pavierijau,
nes negaliu netikėti
mokslą krimtusiu žmogumi,
o be Holivudo Lietuvos televizijoms,
ypač per šventes, būtų riesta.
 
Ką sakė tas keliaujantis rašto vyras?
Protingai klausia žmogus žaliom
kaip lietus akimis ir meškere,
ką tik nužengęs iš keleivių laukimo menės,
žiūrėdamas pro langą in dausas
lyg į upės vingį,
tarsi norėtų Renatos paklausti,
kodėl Kautra išvažiuoti vis tingi?
 
Ar žinai, kad Pasakų ir Karalių mieste
nuo meilės kasdien girtas Kastytis,
pasipuošęs baltiškais ornamentais
tarsi Anos Lietuvos Vytis,
nieko nesakęs tautiškam Saugumui,
pardavinėja gintarą Gorkynėje,
o pelną tyliai aukoja tvarkai ir teisingumui.
 
Jo žmona (netikra) Jūratė Baltiskaja
gyvena  Palangos gatvėj, šeši,
nes pragyvenusi su juo dešimt metų,
išsiugdė įprotį gerą:
mėgsta puoštis ir eiti į operą.
Ten ji siurbčioja šampaną,
šlamščia traškučius
ir vaidina nepriklausomą paną.
Ir jos nenupirksi su p(ap)rastais blizgučiais.
 
Kartą bare prie jos netyčia prisėdo
nusmurgęs, bet žymus dramaturgas
Pletkus Daunas Singhas,
kuris seniai į ją rudas akis galanda,
kad papasakotų naują meilės istoriją –
graudžią, bet teisingą:
žvejys, gaudęs žuvį, banginį ir krabą,
išmintingas ir turtingas,
pamilo paplūdimio merginą su vaiku.
(tarsi pats sau užsisakė grabą),
bet liko apgautas be kelnių ant kranto.
Tiesa, tas vaikas dabar jau tikras vyras
ir jo vardas Perkūnas Aleksyras.
Ir jis, ačiū Dievui, nei gėjus, nei arabas.
 
Išgirdus šitą seną istoriją,
net sudrebėjo Jūratės dieviškas kūnas.
Ji vėl išplaukė į prisiminimų akvatoriją,
kai apie ją lyg baltas ryklys
jūrų kapitonas suko ratus,
jo vardas buvo, berods, ponas Jonas,
bet kaimynės jį vadino don Žuanu,
nors jis nebuvo musulmonas,
(dėl to fakto Pletkus tikrai nesuklys)
bet, niekšas, turėjo šimtą panų.
 
Rudenį ji išplaukė su juo į Emiratus,
jis tėvynėj paliko alkanus vaikus
ir žmoną ligotą, kuriai nemokėjo alimentų.
Bet kapitono Jono pačia buvo nepėsčia,
paslaptis atskleista dėka brolių mentų,
o kai jie grįžo, iškėlė audrą tiesiog čia.
Ir tada jis nenorėjo grįžti į Jūratės pilį,
alų, midų, vyną pas režisierių Šarką vis pylė,
kol sugrįžo iš gastrolių artistė žm-Ona
ir atstatė namuose teisingumą ir tvarką.
 
Ir kaip tada kaito visos tėvynės medijos,
kai priėdęs drignių sumetė vaikus murzinus
lyg daiktus į... į... į drungną vonią,
tikras gyvatė,
o pats išėjo numirti pas trečiąją ponią.
Ir visai ne pas Jūratę.
Va tokios dabar pas mus eina komedijos,
baigė savo pasakojimą rašytojas Pletkus
tarsi iš Vikipedijos. 
 
O nuo meilės pasveikęs ir ragus iškeitęs
į dramblio kaulo spalvos ramentus,
Kastytis, vis dar pasipuošęs senais ornamentais,
pardavinėja gintarą Gorkynėje,
bet uždarbį kukliai kiša į kojinę (batą)
duonai kasdieninei ir vaistams nuo nervų.
Gyvena sveikai ir taupiai,
laikosi pasninko ir celibato,
labai vengia barakūdų ir stervų.
Manau, kada nors numirs Palangoj sveikas...
 
Na, va atvažiavom į Pasakų miestą,
dar spėjo ištarti žavusis Pakeleivis,
pamojo ranka ir nubėgo į troleibusą lyg vaikas.
O aš pagalvojau apie Gintaro kelią
ir kaip greitai žirglioja gyvenimu laikas.
Langas Indausas