gražu čia taip ir virš Japonijos salų ir su baroniene į Ladą sedę ir į Hirošimą nukakę ir Romutę apkabinęs ir bambą glostęs....Na fantazijos daug, nes žvilgsnis platus, visą pasaulį aprėpęs poetas, mąsto kas bus rytoj....
 

Viskas bevardiška. Viskas universalu.
Ir dėl (tėvė, aplinkos) radiacijos poveikio smegenims (vaizduotei, pojūčiams, atminčiai), ir dėl to, kad iš miglų iškyla bendras vaizdas.
Kad jau jis pavadintas Fikcija, pirmiausia galima laikyti, kad tai išmonė.
 
Štai vietovardžiai, asmenvardžiai, titulai, markės, aktualijos – savo laikuose ir vietose nepririštos konkretybės sudaro naują informacinį-poetinį lauką. Pvz., vieną potekstės liniją veda paradoksalus taškas, imperatorius, į naujadarą suplaktas Pranciškus Putinas, – tad ir trečioji Roma čia labai vietoj (kaip istorinis klaustukas).
 
Beje, su Roma išėjo gražiai…
Istoriškai (ką Tamsta įvaldęs) man sunkiau, galiu tik nelabai niuansuotai išskirti tose žemėse vykusius bruzdėjimus, užkariavimus, žlugimą (skiriant epochomis).
Man labiau neduoda ramybės kita plotmė – kur katastrofa vyksta per Romutės spurdėjimą. Kitaip sakant, aktualiau tai, kas čia ir dabar, t. y. konkrečiau yra Romutė šalia nei (buvusioji) Roma kažkada.
Po smūgio irgi išgyvenama. Atsikvošėjimo akimirkų būna ir globaliai istoriškai, ir asmeniniame gyvenime. Tokiais atvejais būna rytas, sprendžiami gilūs ir platūs klausimai. Ir apie bambas kaip pasaulio centrą, ir apie bombas.
Vėlgi stoja literatūrinių aliuzijų, kartu – visokeriopų įsitikinimų altoriai.
 
Fikcija tai vizijų fiksacija. Dar šia tema pamaniau, kad stilistiškai būtų įsipaišęs ir Kastytis kaip baltiškasis ornamentas (juk Lietuva turi sąsajų su Romos imperija per gintaro prekybos kelią). Kastytis atstovautų ir tragiškos meilės paliestiesiems, ir grynai literatūrai, o tuo pačiu ir kokiai nors vietinei (politinei) kastai.
 
Yra nežymus atsibudimo mirksnis, bet vis dėlto šios vizijų pynės vien su sapnu nesieju.
Per rožinio klausimus (maldas ir godones) galima sekti būdravimus ir mąstymus apie: dvasinį ir politinį gyvenimą (savotišką klastotę, taigi fikciją); remiantis senovės imperijos analogu, galima išsiryškinti istoriškai pasikartojantį snūdą, košmarą ir budimą; bet galima skaityti ir audringomis fantazijomis išreikštą gyvenimišką istoriją apie įsitempusio šiuolaikinio piliečio bandymą nukariauti savą Romutę.
 
Nepretenduoju į Analų apimtis, todėl plačiau neaiškinu, tik pastebėsiu, kad visumą sudaro faktai, sąskambiai, bendrumai, nuorodos, paribiniai vaizdiniai…
Bendrai tai visa, kas neįprasta, nevienareikšmiška, gali būti fikcija. Ir prieš akis plytintis tėvė ekranas, nors jame laisvai galima jaustis kaip realybėje, taigi ne fikcijoje. Tik sugauti tikrąsias kito mintis sudėtinga. Viskas interpretacijos, viskas pakreipiama į savas fikcijas.

Globalus. Po to palei bambą. Ir vėl globaliai...

...po audringo švenčių periodo ir eilės imperatoriškos...

...labai patiko...toks originalus erdvus ir daug pasakantis...