Bevardės tėvė kameros
spaudžia naujienų vašką
ir fiksuoja neišvengiamą kasdienybę,
kurioje tapau universaliu kariu.
Radęs paradoksalų raudoną tašką
žemėlapyje virš Japonijos salų
mojuoju tekančiai Saulei vėliava
ir nuo pilkų radiacijos atspalvių sąlu.
Čia drąsus esu, todėl išgerti
arbatos kviečia imperatorius.
Su baroniene sėdę į automobilį Ladą,
lekiam per tamsius Černobilį, Nagasakį
į švytinčią Hirošimą –
ten visi jau mūsų laukia –
valgo baltą šokoladą,
skaito Tomą Akvinietį ir Buroką Rimą,
ir godžiai geria ryžių sakę.
Visą naktį kalbam tą pačią rožinio paslaptį:
kas šiemet bus su pasauliu,
su visuotiniu klimato atšilimu?
Ar jis sakė, kad bus tas pats,
kas jau buvo su pirmąja Roma?
Ir tada iniciatyvą į rankas tvirtai paimu –
apkabinu artimą savo Romutę,
dabar jau baronienę, prie širdies glaudžiu,
ir glostau bambą.
Ji ryžtingai sako ne, ne, ne...
Kažkas sujuda tamsoje prieš mane,
kažkas ant žemės krenta,
gal nuvytusios kambario gėlės,
bet dūžta lyg pirmoji atomo bomba.
Ir kas dar nemirę – pabundame...
Rytą išsigandęs imperatorius skambina
Pranciškui Putinui į trečiąją Romą
ir klausia: koks gi velnias slepiasi jūsų altorių šešėly?