Kiek jaunačių į pilnatis išaugo,
Kiek pilnačių plonom delčiom pavirto!

Baltos tylos prašei lyg gero draugo,
Tarsi stebuklo, tau vienam paskirto.

Sulaukei. Toks baltumas sniego!
Dangus iš lėto baltą maną beria...

Dabar žinai – nereikia keisti nieko,
Ir viskas, kas įvyks – tai tik į gerą.

Šalčiu nuskausmino, vėsa pagirdė,
Balčiausią tvarstį ant žaizdos uždėjo...

Gerumo graudulys suspaudė širdį,
O jeigu ašara – tai tik nuo vėjo.