Sunešk į pusnį sniego derlių, vėjau,
Ko tuščiomis klajoji po laukus?
Ar debesynai jo dar nepasėjo?
Gal jau išsikvėpei ir darbas per sunkus?
Brauki nuo medžių deimantinį šerkšną,
O vakarais šniokšti mums lopšines,
Ar skalbiniuos sustirusiuose barški,
Ar seną vėtrungę pritykini numest.
Tol, kol nesuturi liesi krūmynų griaučiai,
Kol medžių rankos nestveria skvernų,
Tava valia lig horizonto siausti
Ir lįst į būstą — nėr jų aklinų.
Tyli tarytum kažin kaip nugirdęs
Visus lig vieno skirtus tau žodžius.
Vėlu. Naktis. Girdžiu, kaip smarkiai dirbi.
Nešk sniego derlių, kol maišai subliūkš,
Kol nuo stogų varveklių ilgos nosys
Ims belst į žemę žėrinčiais lašais,
Giedram danguj kol saulė vėl šypsosis,
Kol būtą pusnį žaluma užskleis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-12-30 23:56:35
Kaip visuomet – malonu skaityti Jūsų eiles. Kūrybingų ir sėkmingų Naujųjų
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-12-30 17:08:33
Nijolena, pasiilgau jūsų kūrinių, ačiū.Puikus.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-12-30 13:30:06
Poeziją kuria lopšinės, skalbiniai, vėtrungės (platus veiklų sąrašas ir besiskleidžiančios aliuzijos). Aišku, svarbiausias pats Vėjas – visa ko judintojas, ėjikas kiaurai dieną ir naktį, visur ir visada esantis, amžinas.
Tvarkingas, labai ko nors neprislapstytas ir kartu poetiškas kūrinys.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-12-30 13:14:12
Gražiai surašyti vėjo darbai... Puikus eilėraštis.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-12-30 10:26:55
Šitas man patinka - kitoks...