Sunešk į pusnį sniego derlių, vėjau,
Ko tuščiomis klajoji po laukus?
Ar debesynai jo dar nepasėjo?
Gal jau išsikvėpei ir darbas per sunkus?

Brauki nuo medžių deimantinį šerkšną,
O vakarais šniokšti mums lopšines,
Ar skalbiniuos sustirusiuose barški,
Ar seną vėtrungę pritykini numest.

Tol, kol nesuturi liesi krūmynų griaučiai,
Kol medžių rankos nestveria skvernų,
Tava valia lig horizonto siausti
Ir lįst į būstą — nėr jų aklinų.

Tyli tarytum kažin kaip nugirdęs
Visus lig vieno skirtus tau žodžius.
Vėlu. Naktis. Girdžiu, kaip smarkiai dirbi.
Nešk sniego derlių, kol maišai subliūkš,

Kol nuo stogų varveklių ilgos nosys
Ims belst į žemę žėrinčiais lašais,
Giedram danguj kol saulė vėl šypsosis,
Kol būtą pusnį žaluma užskleis.