Šitas vakaras tyli apsunkęs
nuo minčių, nuo tamsos taip juodos,
tiktai snaigės it angelas lengvos
leidžias žemėn ir ten jos miegos.
Basas nerimas brenda per sniegą
ir sudyla akloj sutemoj,
tiktai aš šitą vakarą vienas –
nesurasti man kelio namo.
Kas pašauks pasiklydusią vėlę
ir mane iš kelionės parves,
aš ir ji it betirpstančios gėlės
languose, kur akis neberas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-30 18:40:21
gražu, o paskutinis posmas ypač paliečiantis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-12-30 12:47:39
tiktai snaigės it angelas lengvos...
Jos ir sukuria jaukumą, nušviečia žiemos vakarą... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2015-12-30 02:54:32
...čia pasakiškai balta ir didingai gražu...labai patiko...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-12-29 21:18:57
Būtent toks ir yra žiemos vakaras.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-12-29 20:25:00
Šviesi nostalgija, virpantis ilgesys. Ačiū
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-12-29 16:51:15
Patiko... šitas vakaras.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-29 10:41:09
Ramus toks, kaip be vėjo lengvai besileidžiančios retos snaigės.