Šitas vakaras tyli apsunkęs
nuo minčių, nuo tamsos taip juodos,
tiktai snaigės it angelas lengvos
leidžias žemėn ir ten jos miegos.

Basas nerimas brenda per sniegą
ir sudyla akloj sutemoj,
tiktai aš šitą vakarą vienas –
nesurasti man kelio namo.

Kas pašauks pasiklydusią vėlę
ir mane iš kelionės parves,
aš ir ji it betirpstančios gėlės
languose, kur akis neberas...