Karnavalas

Kai vėjų gairinamą lauką žvalgo įdėmioji pilnatis,
Kaip sapnui nesukiurdytam iki tavęs atbėgti?
Neklusnios mintys tarsi kaimenė plačiai vidurnakty pasklis,
Šešėliai taikysis užimt kuo patogesnę vietą,
O vietos daug, nes keistoje nakty
Su atminimų skiautėmis šoks ateities spėjimai,
Kreivi visi savaip — palaiminti ir prakeikti,
Ištaškę ašaras ir prakaitą, ir kraują tarsi vyną.
Kokių galų šiam kaukių baliuj užstrigai?
Tegul tik niekas iš kuprotų nepakviečia šokti.
Koks palengvėjimas — čia sapnas. Blunka jau rytai
Ir pilnatis pavargusi už miško juostos ropščiasi,
Bet kūnas sopantis ir dar sunki galva,
Kaip naktį šėlta be ribų, išduoda.
Kuo pasiteisinsi? Na, žinoma, tai pilnatis kalta,
Jai viskas pilka, ji nesmerkia nuogo.
Nijolena

2015-12-26 07:32:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-12-27 10:34:33

Sapne išnuogėja tai, kas gyvenimo karnavale dar geba slėptis už kaukių ir maskarado rūbų. Sapne pasileidžia kaimenė... Balius taikliai aprašytas: galybė vietos, šešėliai, atminimų skiautės...
Susilieja realistinis ir perkeltinis klodai.
Pilnatis žvelgia kaip sapno provokatorė, liudininkė, o kartu pražygiuoja ir gyvenimo turinys kaip pilnatis.