Kai vėjų gairinamą lauką žvalgo įdėmioji pilnatis,
Kaip sapnui nesukiurdytam iki tavęs atbėgti?
Neklusnios mintys tarsi kaimenė plačiai vidurnakty pasklis,
Šešėliai taikysis užimt kuo patogesnę vietą,
O vietos daug, nes keistoje nakty
Su atminimų skiautėmis šoks ateities spėjimai,
Kreivi visi savaip — palaiminti ir prakeikti,
Ištaškę ašaras ir prakaitą, ir kraują tarsi vyną.
Kokių galų šiam kaukių baliuj užstrigai?
Tegul tik niekas iš kuprotų nepakviečia šokti.
Koks palengvėjimas — čia sapnas. Blunka jau rytai
Ir pilnatis pavargusi už miško juostos ropščiasi,
Bet kūnas sopantis ir dar sunki galva,
Kaip naktį šėlta be ribų, išduoda.
Kuo pasiteisinsi? Na, žinoma, tai pilnatis kalta,
Jai viskas pilka, ji nesmerkia nuogo.