Tu esi spindulys mano sielą žydėjimui kviečiantis,
Kai glamonės švelnumas kutena, o nuosava oda kai veržia,
Tvinsta skruostuos žara — nepajėgiu pagundai šiai priešintis,
Nes malonė dangaus turi paprastą žmogišką vardą.
Štai iš kur ilgesys, panašus į beprotišką kliedesį,
Lyg tu būtum oazė dykynėje amžių klajojant.
Į tave tarsi daigas į šviesą aukštyn pasistiebsiu,
Kad išgirčiau atodūsio šnaresį
Eikš, mylimoji...
Kad įkvėpčiau to ryto, kuriam viens prie kito pakirdome,
Kad į naktį įkrisčiau pratęsti mus jungiančio sapno,
Kad betolstant suprasčiau, kaip sopa beplyštančią širdį,
Kaip ji geba mylėti tave neužstodama ieškomo tako.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-12-19 22:54:48
tiesiog gražu.....
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-12-19 20:56:34
Nuostabus, turtingas jausmais ir gražia jų kalbine raiška eilėraštis.
Autorė idealiai valdo žodį, jaučia jo gyvastį ir skleidžiamą aurą.
Gražių Poezijos, Gamtos ir Sielos švenčių!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-19 08:02:41
Meilė - tai mes patys. Kokie mūsų troškimai ir ko ieškome gyvenime, tokia yra ir mūsų meilė.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-12-19 06:55:54
Kiekvienas proveržis atneša permainas... o kai žydėjimas...