Tu esi spindulys mano sielą žydėjimui kviečiantis,
Kai glamonės švelnumas kutena, o nuosava oda kai veržia,
Tvinsta skruostuos žara — nepajėgiu pagundai šiai priešintis,
Nes malonė dangaus turi paprastą žmogišką vardą.

Štai iš kur ilgesys, panašus į beprotišką kliedesį,
Lyg tu būtum oazė dykynėje amžių klajojant.
Į tave tarsi daigas į šviesą aukštyn pasistiebsiu,
Kad išgirčiau atodūsio šnaresį Eikš, mylimoji...

Kad įkvėpčiau to ryto, kuriam viens prie kito pakirdome,
Kad į naktį įkrisčiau pratęsti mus jungiančio sapno,
Kad betolstant suprasčiau, kaip sopa beplyštančią širdį,
Kaip ji geba mylėti tave neužstodama ieškomo tako.