O iš kur, senučiute, vingiuojančios raukšlės?
Byra skiedros ir pjuvenos, skiedros ir pjuvenos,
Nuskaptavo nuo kūno jas prakaitas braukiamas,
Kai galva ant akmens, ant akėčių kai gulima,
Kada niekas neklausia, ar šilta, ar šalta,
Kai marškonis palaikis ne sau, bet šeimynai.
Laižo dubenį šuo, vakarienė tau šaukšte
Jau ataušo, sustingo ir nepamaitina
Liūdesių, ilgesių — tarsi būtų tai dovanos,
Ar gyvenimo geismas tik tiek buvo vertas?
Juk nemeilės skolas savimi atiduodi.
Skiedros, pjuvenos laužui. Sakyk, ar ištversi?
Pamaitinus, mazgojus ne vieną išdykėlį,
Patylom už kiekvieną dabar poteriauji.
Kas prieina, tam riekę per pusę atidedi,
Bet čigonė neįžvelgė, ką turi saujoje.
Kas, sakyk, tu esi? Už visus tavo poteriai.
Skiedrą, pjuveną vėjai pagairėm nešioja.
Ar pavyko išdykėlius meilės išmokyti?
Anei priekaišto tolstantiems. Gal tu — šventoji?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-12-15 20:38:25
Be jokių liūdesių, ilgesių, sau nieko, viskas kitiems... Apie žmogų galima būtų sakyti, kad tobulybė (nereali). Betgi čia ne (kur nors gal) egzistuojanti senučiukė, o idėja.
Svarus pavadinimas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-12-15 16:55:03
Gilu, tikra ir puikiai (kaip visada) išsakyta.
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2015-12-15 13:07:22
Ne visų autorių eiles spėju perskaityti, bet Nijolenos kūrybą visada atsiverčiu ir gėriuosi jos rimto ir rimo pajautimu, eilių grožiu.
Sėkmės Jums ir Mūzos globos !
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-15 12:07:37
Vėl iš būdos išlindo – obskuratiškos marazmatiškos... Į save pasižiūrėk, į savo komentarus. Kodėl tu sugebi nuotaiką sugadinti net ir komentuodamas ne mano eiles? Čia tokią užduotį užsibrėžei: loti, loti, kol kol kas nors į dantis neįspirs?
Eilės protingos, o ne dogmatiškos. Ir parašytos profesionaliai.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-12-15 10:05:21
Gal šventoji?.. Gyventi dėl kitų ne kiekvienas sugebam...