O iš kur, senučiute, vingiuojančios raukšlės?
Byra skiedros ir pjuvenos, skiedros ir pjuvenos,
Nuskaptavo nuo kūno jas prakaitas braukiamas,
Kai galva ant akmens, ant akėčių kai gulima,
Kada niekas neklausia, ar šilta, ar šalta,
Kai marškonis palaikis ne sau, bet šeimynai.
Laižo dubenį šuo, vakarienė tau šaukšte
Jau ataušo, sustingo ir nepamaitina
Liūdesių, ilgesių — tarsi būtų tai dovanos,
Ar gyvenimo geismas tik tiek buvo vertas?
Juk nemeilės skolas savimi atiduodi.
Skiedros, pjuvenos laužui. Sakyk, ar ištversi?
Pamaitinus, mazgojus ne vieną išdykėlį,
Patylom už kiekvieną dabar poteriauji.
Kas prieina, tam riekę per pusę atidedi,
Bet čigonė neįžvelgė, ką turi saujoje.
Kas, sakyk, tu esi? Už visus tavo poteriai.
Skiedrą, pjuveną vėjai pagairėm nešioja.
Ar pavyko išdykėlius meilės išmokyti?
Anei priekaišto tolstantiems. Gal tu — šventoji?