Kur tyla ir šešėliai gimsta,
Mano vienišo ilgesio drauge,
Būna, rankos iš šalčio stingsta
Ir kančia prasiveržia baugiai.
Gal šlamėtum žole virš laiko
Ir kartotum žodžius girdėtus,
Bet malda vėl tave sulaiko,
O pasaulis mėto ir vėto.
Drungną lietų prašau palaimos,
Kad pareitum taku numintu,
Mano ilgesio balsą girdėtum
Ir lašuose rudens atgimtum.
..............................................
Ieškau laiko žole šlamėto,
Kai medžius glosto rudenio lietūs,
Kai vien klystkeliuos žodžiai braido,
O languose švieselės žaidžia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2015-12-15 10:13:43
Skausmingi išgyvenimai, labai įtaigiai ir gražiai, vaizdingai iškalbėti.
O languose švieselės žaidžia... ir su vilties žiburiukais.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-12-12 18:22:59
Kad pareitum taku numintu,
Mano ilgesio balsą girdėtum
Puiki lyrika. Pasiimu. Dėkui.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-12-12 15:29:46
Puikus darbas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-12 14:28:37
Labai patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-12 13:05:44
Gal šlamėtum žole virš laiko. Ta eilutė ypač, negirdėtas palyginimas. Ir visas eilius geras.