Santrauka:
Žmogaus gyvenimas amžinybės mastu – laivas bekraštėje jūroje, kuriuo plaukdamas žmogus nežino, kas jo laukia už horizonto, už regėjimo ribos, tačiau suvokia, kad jo laivas visada pasieks paskutinį – mirties – uostą.
(JAV rašytojas ir poetas Herman Melville)
O jūra! Tau sukurta daug eilių
Ir dainiai jau visas jas sudainavo,
Laikyt savy šio jausmo negaliu –
Žemai lenkiuosi prieš galybę tavo.
Tu, kaip ir mes, – tai kyli, tai krenti,
Vis švelniai glostai ir gilyn vilioji,
Tai bangomis trankaisi ir pyksti,
Nurimsti – vėl visus globoji.
Tu kaip gyvenimas ir mes visi
Savais laivais į tolius plaukiam,
Vieni – su burlaiviais – pirmi,
Kiti – valtelėse keliaujam...
Į tave leidžias saulė vakarais
Išskleisdama auksinį pluoštą,
O mes vis plaukiame laivais
Į paskutinį Amžinybės uostą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-10 07:54:00
Labai prasmingos ir šiltos eilės.