Saulėtekis prapjovė pakraštį dangaus
Ir ten, kur buvo juoda, varva nuostabus raudonis.
Svaigi didybė. Sėduos atsigaut
Prieš nešant kryžių rūpesčių per šią būties malonę,
Nes dar iš vakar trūkčioja raumuo,
Tačiau viltis ir svajos tarsi burė skleidžias,
O plaučių dumplės ragina dainuot —
Tam, ką tik akys mato, pajutau vien meilę —
Ji veržias perteklium su verdančiu krauju,
Ji pasiruošusi ilgai dienos tarnystei,
Iki dangaus raudonis vėl išbluks,
Iki tamsa aptvarstys, kad užgytų.
Susitalpinkit, žodžiai ir jausmai,
Dabar pats laikas gaudyt burėms vėją.
Lai spirga tarp delnų visi darbai.
Šventa akimirka. Ir laimė — ją regėjau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-08 18:34:42
taip gražiai apibendrinta, nuostabi paskutinė eilutė
Vartotojas (-a): apideme
Sukurta: 2015-12-08 12:00:36
Man labai patiko. Vaizdžiai ir išjaustai, - skaičiau ir mačiau, ir jaučiau.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-12-08 11:20:57
Aušra išsilieja tuo nuostabiu vidinio (pra)regėjimo raudoniu, tiek karšto pertekliaus kunkuliuoja ir liepsnoja.
Paskui cikliškas gesimas ir vėl burių tempimas.
Paskutinė eilutė lyg išmąstyta... Nors su būties malone siejasi.
prieš nešant > norisi prieš nešdama, nes neaišku, kas neša, kai (aš) sėduos atsigaut